SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLA TAIKANT MINIMALIOS VAIKO PRIEŽIŪROS PRIEMONES 3
Taigi, įkeltoje trečioje dalyje pradėsime vykdyti darbo planą pagal turinį, todėl pateikiame pirmą jo dalį.
1. MINIMALIŲ VAIKO PRIEŽIŪROS PRIEMONIŲ IR SOCIALINIO PEDAGOGO SAMPRATOS
Šiandieninėje Lietuvoje vykstančios ekonominės, politinės, socialinės permainos įtakoja pokyčius ir iškelia naujas visuomenės problemas. Viena iš jų – delinkventinio (neatitinkančio visuomenės priimtoms normoms) elgesio vaikai. Nemotyvuotų, linkusių nusižengti, mokyklos nelankančių vaikų socializacija – tapo ne tik šeimos, mokyklos, bet ir visuomenės problema. Teisinės šios problemos sprendimo prielaidos buvo sudarytos, parengus Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą (2007).
Taigi vaiko minimali priežiūra – tai vaikui teikiama švietimo ar kita pagalba ir kitos paslaugos, kuriomis siekiama teigiamų jo elgesio pokyčių. Vaiko minimalios priežiūros priemones, jų rūšis, taikymo tvarką bei kitus, susijusius klausimus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas (Žin., 2010, Nr. 54-2644).
Kaip buvo minėta anksčiau, šiandieninėje visuomenėje, patiriančioje globalizacijos procesų pasekmes, vaikų ir jaunimo socializacijos problemos tampa vis sudėtingesnės, todėl joms spręsti nebeužtenka vieno klasės auklėtojo kompetencijos (Merfeldaitė, 2006), tad Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar 2001 m. nutarimu Nr. 471 patvirtino socialinių pedagogų etatų steigimo švietimo įstaigose programą (Žin., 2001, Nr. 471. Dėl socialinių pedagogų etatų steigimo švietimo įstaigose).
Trečia darbo dalis įkelta: 2015-04-09