Žymos archyvas: Merfeldaitė 2006

SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLA TAIKANT MINIMALIOS VAIKO PRIEŽIŪROS PRIEMONES 5

SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLA TAIKANT MINIMALIOS VAIKO PRIEŽIŪROS PRIEMONES 5

Penktoji dalis užbaigia pradėtos pagal turinio planą pirmos dalies supažindinimą:  „1. MINIMALIŲ VAIKO PRIEŽIŪROS PRIEMONIŲ IR SOCIALINIO PEDAGOGO SAMPRATOS“.

Viena iš socialinio pedagogo veiklos krypčių – ieškoti ir rasti būdus, kurie garantuotų socialiai ir pedagogiškai apleisto vaiko grąžinimą į normalias gyvenimo sąlygas artimiausioje socialinėje aplinkoje. Svarbu, kad socialinis pedagogas gebėtų paveikti ne tik patį vaiką, bet ir jo tėvus ar globėjus, kurie įtakoja vaiko dabartį ir ateitį (Aukštiejienė, 2000). Socialinis pedagogas turi padėti asmeniui išmokti savarankiškai analizuoti kilusias problemas ir mokyti jas spręsti (Vitkauskaitė, 2001).
Teigiama, kad socialinio pedagogo veiklos specifiškumas pasireiškia tuo, kad jam reikia dirbti tiesiogiai su šeima, atvirame sociume, kartais net gatvėje. J. Vaitkevičius socialinio pedagogo veiklos specifiškumą įžvelgia ir tame, kad jis dirba be pateiktų planų, programų, vadovėlių (Vaitkevičius, 1995). Savo veiklos planą, programą socialinis pedagogas susidaro pats, remdamasis bendraisiais orientyrais, susidariusia socialine situacija darbo vietoje, globotinių individualia padėtimi. Socialinio pedagogo veiklos metodai:
• individualus socialinis darbas,
• socialinis darbas su grupe,
• socialini darbas su šeima,
• socialinis darbas bendruomenėje (Indrašienė, 2004).
Šiame šimtmetyje Lietuvoje bei kitose ES šalyse nusikalstamumas tampa viena iš opiausių socialinių problemų, neatsižvelgiant į šalių politinį, ekonominį, socialinį išsivystymą. Nusikalstamumas auga ne tik ekonomiškai atsilikusiose, bet ir pakankamai sėkmingai besivystančiose šalyse (Alifanovienė, Šapelytė, 2009).
Nepilnamečių nusikalstamumas – tai savotiška bendrojo nusikalstamumo pradžia, jo potencialus rezervas, taip pat ir prognozės modelis ateičiai. 2009–2013m. nepilnamečių justicijos programoje pažymima, kad nepilnamečių daromi teisės pažeidimai – tai tolesnio suaugusių asmenų nusikalstamumo pradžia. Tyrimai rodo, kad kuo ankstesniame amžiuje bus užkirstas kelias nepilnamečių nusikaltimams, tuo didesnė galimybė sumažinti nusikalstamumą ateityje (Dapšys, 1993). Taigi socialinis pedagogas taikydamas minimalios vaiko priežiūros priemones gali įtakoti nepilnamečių nusikalstamumo skaičiaus mažėjimą.

3 dalis.

4 dalis.

6 dalis.

Penkta dalis įkelta: 2015-04-09

SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLA TAIKANT MINIMALIOS VAIKO PRIEŽIŪROS PRIEMONES 4

SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLA TAIKANT MINIMALIOS VAIKO PRIEŽIŪROS PRIEMONES 4

Tęsiame trečioje dalyje susipažinimui įkelta 1 turinyje skelbiama dalimi apie sampratą ir kitas subtilybes.

Ši programa turi norminį pobūdį. Ji yra reglamentuojama švietimo standartais, planais ir programomis, kvalifikaciniais reikalavimais, kurie grindžiami atliekamomis funkcijomis ir socialiniais vaidmenimis. Todėl būtų tikslinga aptarti socialinio pedagogo funkcijas, kadangi jose akivaizdžiai atsispindi šio specialisto veikla. Socialinio pedagogo funkcijos pateiktos Socialinio pedagogo kvalifikaciniuose reikalavimuose (patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2001 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 1667). Šiuose reikalavimuose nurodoma, kad socialinis pedagogas, siekdamas vaiko saugumo ir gerovės vykdo tokias funkcijas:
• įvertinimo (renka informaciją, analizuoja, daro išvadas);
• konsultacinę (pataria, padeda, konsultuoja);
• korekcinę (skatina, įgalina, padeda adaptuotis, aktyvina, mobilizuoja);
• vadybinę (organizuoja, telkia, planuoja, priima sprendimus ir už juos atsako);
• šviečiamąją (informuoja, aiškina);
• koordinacinę (palaiko ryšius, siunčia (perduoda) informaciją);
• prevencinę (numato neigiamus reiškinius, poelgius ir padeda jų išvengti);
• teisinę (atstovauja, gina vaiko interesus);
• socialinio ugdymo (Socialinio pedagogo kvalifikaciniai reikalavimai, 2001).
Socialinio pedagogo veikla ypač svarbi šiandienos gyvenime. Lietuvoje socialinio pedagogo profesija pati jauniausia teorinės ir praktinės veiklos šaka, kurios pagrindinis tikslas – laiku pastebėti, įvertinti ir spręsti vaikų ir paauglių socialines problemas. Socialinis pedagogas yra svarbiausias sistemos komponentas, turintis: profesinį pasirengimą, kompetenciją, tam tikrus individualybės bruožus. (Kvieskienė, 2003).
Socialinio pedagogo veiklos objektas – vaiko ar paauglio ir aplinkos sąveika, kuri reikalauja kompleksinio požiūrio, sprendžiant iškilusias problemas. Socialinio pedagogo veiklos sistemoje aplinka – tai gamtinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių sąlygų visuma. Darbo sąlygos – tai visuma išorinių ir vidinių darbo veiksnių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką veiklos rezultatams. Jo veiklai keliamas tikslas – siekti vaiko gerbūvio, vykdyti ankstyvąją prevenciją, ugdyti vaikų socialinius įgūdžius, teikti jiems socialines paslaugas. Visa tai sudaro palankias sąlygas sėkmingai bręstančios asmenybės socializacijai (Kvieskienė, 2002).

3 dalis.

5 dalis.

Ketvirta dalis įkelta: 2015-04-09

SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLA TAIKANT MINIMALIOS VAIKO PRIEŽIŪROS PRIEMONES 3

SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLA TAIKANT MINIMALIOS VAIKO PRIEŽIŪROS PRIEMONES 3

Taigi, įkeltoje trečioje dalyje pradėsime vykdyti darbo planą pagal turinį, todėl pateikiame pirmą jo dalį.

1. MINIMALIŲ VAIKO PRIEŽIŪROS PRIEMONIŲ IR SOCIALINIO PEDAGOGO SAMPRATOS

Šiandieninėje Lietuvoje vykstančios ekonominės, politinės, socialinės permainos įtakoja pokyčius ir iškelia naujas visuomenės problemas. Viena iš jų – delinkventinio (neatitinkančio visuomenės priimtoms normoms) elgesio vaikai. Nemotyvuotų, linkusių nusižengti, mokyklos nelankančių vaikų socializacija – tapo ne tik šeimos, mokyklos, bet ir visuomenės problema. Teisinės šios problemos sprendimo prielaidos buvo sudarytos, parengus Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą (2007).
Taigi vaiko minimali priežiūra – tai vaikui teikiama švietimo ar kita pagalba ir kitos paslaugos, kuriomis siekiama teigiamų jo elgesio pokyčių. Vaiko minimalios priežiūros priemones, jų rūšis, taikymo tvarką bei kitus, susijusius klausimus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas (Žin., 2010, Nr. 54-2644).
Kaip buvo minėta anksčiau, šiandieninėje visuomenėje, patiriančioje globalizacijos procesų pasekmes, vaikų ir jaunimo socializacijos problemos tampa vis sudėtingesnės, todėl joms spręsti nebeužtenka vieno klasės auklėtojo kompetencijos (Merfeldaitė, 2006), tad Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar 2001 m. nutarimu Nr. 471 patvirtino socialinių pedagogų etatų steigimo švietimo įstaigose programą (Žin., 2001, Nr. 471. Dėl socialinių pedagogų etatų steigimo švietimo įstaigose).

1 dalis.

2 dalis.

4 dalis.

Trečia darbo dalis įkelta: 2015-04-09